Stojimas į orlaivių pilotavimą/skrydžių valdymą (papildyta)

Įvadas

Rašydamas praeitą įrašą apie lazerinę akių korekciją paminėjau, kad planuoju savo gyvenimą sieti su aviacija. Šiandien šią mintį noriu išplėtoti, todėl papasakosiu apie pirmuosius savo žingsnius šios svajonės išsipildymo link. Nors ateitis ir skendi tikimybių jūroje, pasidalinti pirmojo užbaigto etapo – įstojimo – įspūdžiais tikrai galiu ir net jaučiu pareigą: prisimenu save naršant po ištisus interneto puslapius ieškant informacijos, kuri bent truputį padėtų apsispręsti ir mintyse surikiuotų tolimesnių veiksmų seką. Kaip tyčia, tokių žinių visada trūko, o ir kaip lobis iškapstyta informacija paprastai klaidino savo prieštaringumu, neišsamumu. Manau, kad susidarė ištisas būrys jaunų žmonių, kurie siekė aviatoriaus specialybės, bet dėl minėtų priežasčių ir ypač dėl aplinkinių spaudimo pasidavė per anksti, taip ir nerealizavę savo didžiųjų svajonių. Norisi tikėti, kad tikrojo pašaukimo negali nuslopinti jokie sunkumai kelyje į tikslą, ir tas, kas atsisakė pretenzijų pakliūti į aviacijos specialistų gretas, reiškia, nepasižymėjo tvirta valia ir stipriu charakteriu, šitaip reikalingu tokioje veiklos sferoje. Tačiau užbėgdamas už akių bet kokiai šališkai informacijai, o taip pat raginamas žadančių sekti tomis pačiomis pėdomis pažįstamų ir apskritai visų smalsaujančių žmonių, skubu pradėti šį tekstą, galbūt padėsiantį kažkam apsispręsti ir žengti pirmą, bet užtikrintą žingsnį mokslo ir karjeros kelyje.

Aviacija Lietuvoje

Dažnas, perskaitęs šį dviejų žodžių junginį, mirktels ir tars: „Aviacijos Lietuvoje nėra“. Ši frazė tikriausiai galėtų puikuotis populiariausiųjų sąraše. Tokių ir panašių replikų girdėjau tiek daug, kad ne kartą pats suabejojau, ar ne veltui esu toks užtikrintas, rinkdamasis būtent aviacijos studijas būtent Lietuvoje. Prie šiuos demotyvuojančius komentarus laidančių žmonių būtų galima jungti ir dar platesnę minią visų, griežtai pasisakančių tik už studijas užsienyje, dar blogesniu atveju – apskritai emigraciją. Tikrai nesu nusistatęs prieš gyvenimą ar juo labiau mokslą svetur, tačiau dėl įvairių bendrų ir asmeninių priežasčių pasirinkęs studijas Vilniuje pasistengsiu aptarti aviacijos studijų ypatumus tik Lietuvoje ir pasakysiu, kad aviacija Lietuvoje tikrai yra, o gerų specialistų veikiausiai nebūtų per daug nė vienoje srityje. Kai kurie vėl mirktels ir tars, kad ne man, vos pradėjusiam studijas, kalbėti apie aviacijos padėtį tėvynėje, tačiau pats asmeniškai pažįstu bent vieną žmogų, sėkmingai šiomis dienomis baigusį orlaivių pilotavimo studijas ir atliekantį praktiką jau už universiteto ribų – jo pasiekimai man tarnauja kaip kelrodis. Žinoma, toliau ir išsamiau dalintis patirtimi galėsiu tik gerokai vėliau, todėl kol kas ir apsiriboju tik įstojimo į universitetą proceso aprašymu. Tad šis tekstas visų pirma yra skirtas siekiantiems ir labai norintiems studijuoti Vilniaus Gedimino technikos universitete Antano Gustaičio aviacijos institute orlaivių pilotavimo bei skrydžių valdymo specialybes (aviamechanika ir avionika nereikalauja specialaus pasiruošimo, stojimo tvarka į šias studijų programas yra visiškai įprasta, ir plačiau papasakoti apie jas galėtų studijuojantieji). Įgyti piloto specialybę galima ir privačiose mokymo įstaigose, pavyzdžiui, „Baltic Aviation Academy“, bet jose mokslas yra tik mokamas, ir jis nėra vadinamas universitetinėmis studijomis. Kitaip tariant, norint tapti pilotu ar dirbti skrydžių valdymo bokštelyje galima rinktis įvairias studijas užsienyje, privatų, bet brangų mokslą Lietuvoje arba įprastai finansuojamas studijas VGTU, kurių stipriausia pusė – įgyjamas aukštojo išsilavinimo diplomas (aeronautikos inžinerijos magistro laipsnis), atveriantis sąlyginai platesnes galimybes karjeroje ir suteikiantis įvairiapusišką išsilavinimą, ir kurių silpnoji pusė – ilgi penkeri mokymosi metai merdinčios Lietuvos aukštojo mokslo sistemos rėmuose, reiškiančiuose dažnai nekryptingą, netikslingą mokslą. Daugelis prie silpnųjų pusių priskirtų ir neužtikrintą ateitį ir būtų visiškai teisus – visi svajojame apie kuo lengviau pasiekiamą prestižinę darbo vietą ar bent garantuotą diplomą (skandalingos ir tikrai nemelagingos informacijos apie keblią instituto padėtį pastarųjų metų bėgyje pasklido ir žiniasklaidoje), tačiau bet kuriuo atveju labai naivu tikėtis lengvo kelio į tikslą – tuomet ir svajonė nebūtų laikoma tokia didele. Iš esmės didžioji dalis sėkmės studijuojant valstybinėje aukštojoje mokykloje priklausys nuo visokeriopo asmeninio indėlio siekiant užsibrėžto tikslo: motyvacijos, pažinčių, o, visų svarbiausia, noro, ryžto kažką pasiekti (pradinis „kapitalas“ čia nevaidina lemiamo vaidmens). Tačiau dar kartą pakartosiu, kad tvirtesnės moralinės parengties derėtų įgyti kitur – kol kas noriu tik paraginti drąsiai pasitikėti savimi ir savo vidiniu balsu. Tikiu, kad prie šių aspektų detalizavimo sugrįšiu vėliau įgijęs naujos patirties, o dabar, nenukrypdamas nuo temos, papasakosiu apie patį įstojimo procesą.

Mokyklos niuansai

Kaip žinia, pagrindinis dalykas, kurio egzamino įvertinimas turi didžiausią reikšmę stojamajam balui, yra matematika. Studijų universitete pradžioje būtent matematikos mokslas ir užims didžiausią laiko dalį, pareikalaus daugiausiai pastangų. Žinoma, kaip ir beveik visose srityse, tolimesniame gyvenime svarbiausią vaidmenį vaidina įgyta praktika, darbo patirtis, realios žinios, todėl tikėtis kažkokios apčiuopiamos naudos iš išmokto (arba ne) diferencialinio skaičiavimo visiškai neverta. Vis dėlto, kaip ir minėjau, studijos yra būtent universitetinės, todėl platus žinių spektras ir laikas, praleistas mąstant, nė kiek nepakenks, ypač, kai mokslai sekasi ir jie nėra pernelyg sureikšminami. Antras dalykas, sudarantis stojamąjį balą, yra fizika. Jos bus mokomasi pirmus studijų metus ir tai bus iš esmės vien nuobodi teorija, todėl vėl pakartosiu, kad ne konkrečios žinios yra svarbios keliaujant į universitetą (nors tvirti pagrindai tikrai leidžia atsipūsti, kai kiti dirba), o įvairiais būdais įgyti gebėjimai mąstyti, samprotauti. Būtent dėl šios priežasties nesinori sumenkinti ir taip kritikuojamo lietuvių kalbos egzamino svarbos. Šiame tekste neanalizuosime, kurie kritikos argumentai svarūs, o kurie laužti iš piršto, tačiau gebėti taisyklingai rašyti ir nebijoti į rankas paimti knygos visada svarbu ir būsimam inžinieriui. Ketvirtas dalykas, įeinantis į stojamąjį balą, yra laisvai pasirenkamas, ir tai paprastai būna anglų kalba, kurios iš pradžių tiek, kiek mokykloje, mokomasi toli gražu nebus, bet kalbiniai gebėjimai vienareikšmiškai bus reikalingi ateityje. Apibendrinant tampa akivaizdu, kad 11-12 klasės pasirinkimų branduolį turėtų sudaryti A lygio matematika, fizika, lietuvių bei anglų kalbos, ir atitinkamai turi būti ruošiamasi egzaminams, apie kuriuos vertėtų pakalbėti atskirai, tik jau kitoje temoje. Dažnai sulaukiu klausimų iš būsimų įvairių sričių inžinierių, ar reikalinga chemija, kuri grėsmingai puikuojasi studijų programų pirmame semestre. Pats su chemija atsisveikinau 10 klasėje, o ji man atminimui paliko dešimtuką, ir dėl to nesukau galvos, bet vėliau pats šiek tiek sunerimau, išvydęs chemiją esant studijų programos dalimi. Tačiau nerimavau be reikalo: chemijos žinias pusmečiui prikėliau iš numirusiųjų, dar kartą gavau dešimtuką ir vėl jas palaidojau po giliais kitų mokslų sluoksniais. Kitaip tariant, mokintis chemiją 11-12 klasėje visiškai nebūtina, juo labiau jei 8-10 klasėse su ja susipykta nebuvo. Kita vertus, universitete siūlomos papildomos paskaitos-konsultacijos, kurios tikrai panaikina bet kokias spragas. Tačiau prašyčiau atkreipti dėmesį, kad siūlomus 11-12 klasės pasirinkimus apibūdinau tik kaip branduolį, nes apsiribojimas tik dalykais, iš kurių bus laikomas egzaminas, tiesia galbūt lengviausią, bet siaurą kelią. Todėl raginu plėsti akiratį ir gilintis jei ne į chemiją, tai į bet kurį kitą siūlomą dalyką, o ypač svarstytinas variantas būtų informatika, kurios pamokų metu įgytos žinios apie tekstų rengimą suteikia bent estetinio pranašumo, tarkime, laboratorinių darbų ataskaitoms, o programavimo pagrindai palengvina darbą su tam tikromis programėlėmis atliekant kai kurias matematikos užduotis kompiuteriu. Lieka palinkėti atsakingai rinktis ir sėkmingai išlaikyti egzaminus!

Profesinio tinkamumo testas

Įpusėjus 12-ą klasę pats metas susimąstyti apie stojamuosius egzaminus, reikalingus norint įstoti į orlaivių pilotavimą ar skrydžių valdymą. Vienas tokių – profesinio tinkamumo testas. Kiekvienų metų pavasario pradžioje universiteto tinklalapyje yra skelbiamos šių testų datos. Paprastai dvi jų tenka kovui-balandžiui, ir būtent šiuo metu rekomenduočiau šį testą praeiti. Tokiu atveju vienu darbu liks mažiau, nors visiškai niekas nepasikeis, jei testas bus laikomas stojamųjų egzaminų laikotarpiu, t.y. birželio pabaigoje ar liepos pradžioje, pasirinkus datą LAMA BPO sistemoje. Trumpai kalbant, aš šį testą veikiau pavadinčiau ne tinkamumo, o netinkamumo testu, nes jo metu yra ne tiek atrenkami išskirtinai šioms specialybėms tinkantys mokiniai, kiek atmetami akivaizdžiai tam netinkantys. Šiuo sugretinimu noriu pasakyti, kad jaudintis nėra reikalo, nes sveiko proto, motyvuotas ir normalių ar aukštesnių protinių gabumų žmogus šį testą neabejotinai išlaiko. Kad būtų aiškiau, verta paminėti, kad tą dieną, kai jį laikiau aš, neišlaikiusių nebuvo. Nesuklupau ir aš, nors tąnakt dėl nepalankiai susiklosčiusių aplinkybių temiegojau 3 valandas. Girdėjau, esą kažkada vienas studentas į šį testą apskritai atvyko po naktinės darbo pamainos ir su testu sėkmingai susidorojo, tačiau varžytis nesiūlau, nes kartą testo netyčia neišlaikius, jį perlaikyti, jei nesumeluosiu, tegalima kitais metais. Apskritai šį testą sudaro dviejų rūšių užduotys: tikrinančios mąstymą ir psichiką. Pirmajai grupei priskirčiau nedideles mintino skaičiavimo, susiorientavimo laikrodžių ciferblatuose ir kompasuose gebėjimų tikrinimo užduotis. Antrajai grupei tenka netrumpas psichologinis testas, kurį sudaro daug klausimų, reikalaujančių „taip“ arba „ne“ atsakymų. Kaip jis po to analizuojamas, man yra nelabai suprantama, bet po jo seka trumpas pokalbis su aviacijos atstovu ir psichologu, kurio bijoti taip pat nereikia. Bet kokiu atveju, išankstinis pasiruošimas profesinio tinkamumo testui visiškai nereikalingas: tereikia turėti sveiką mąstymą, pažinti laikrodį, na, dar įsivaizduoti, kas yra kompasas. Taip pat reikia žinoti, kad visa procedūra užims 5-7 valandas.

Fizinio tinkamumo testas

Šis testas yra antras ir paskutinis stojamasis egzaminas, paprastai laikomas liepos pradžioje (data paskelbiama pildant paraišką LAMA BPO sistemoje). Paskirtą dieną reikia vėl atvykti į Vilnių ir atsiskaityti kelias užduotis, kurių pobūdį ir išsamius normatyvus nesunku rasti universiteto tinklalapyje. Šį testą vėl pervadinčiau į fizinio netinkamumo testą. Visų pirma, tą dieną susirinkusieji jau būna jam pasiruošę, ir nesėkmė gali aplankyti tik išskirtiniais atvejais. O antra, testo išlaikymo kriterijai yra tikrai pakankamai žemi ir reikalauja būti bent padorios fizinės formos. Kaip ir rašoma universiteto tinklalapyje, testą sudaro trys rungtys, kurių kiekvieną puikiai įveikus galima surinkti 30 taškų. Tam, kad testas būtų išlaikytas, būtina gauti 11 taškų. Patikinsiu, kad tiek tikrai užtenka, o vienintelis įvertinimas yra „įskaityta“ arba „neįskaityta“, todėl pademonstruoti savo išskirtinius fizinius gebėjimus verta nebent dėl savęs ar būsimų piločių bei skrydžių vadovių, kurių, beje, laikui bėgant susirenka vis daugiau. Vis dėlto tam, kad nebūtų netikėtų staigmenų pervertinus savo galimybes, susimąstyti apie savo fizinę būklę verta ne iš vakaro ir ne prieš kelias savaites, o prieš metus ar, idealiu atveju, vos įžengus į gimnaziją, nes būtent šiame amžiaus tarpsnyje tampa labai svarbu organizmą treniruoti fiziškai. Fizinė būklė daro įtaką ne tik asmeninei savijautai, bet ir, savaime suprantama, sveikatai, apie kurią būtent dabar metas pakalbėti.

Sveikatos pažymėjimas

Be universiteto stojamųjų egzaminų, norint tapti orlaivių pilotu ar skrydžių vadovu, nepriklausomai nuo mokslo įstaigos, privaloma gauti atitinkamai 1-os arba 3-os klasės sveikatos pažymėjimą (savo reikalavimais jie, kaip supratau, nesiskiria). Galbūt kažkam jo gavimo procedūra praėjo itin sklandžiai, nesukėlė jokio nerimo – su tuo norėtųsi nuoširdžiai pasveikinti. Asmeniškai man vien mintis apie 1-os klasės sveikatos pažymėjimą kėlė itin daug neigiamų emocijų, o į Vilniaus universitetinę Antakalnio ligoninę atvažiavau kaip į lemiamą mūšio lauką ne tiek su sistema, kiek su pačiu savimi. Praeityje pasižymėjęs menku atsparumu įvairaus plauko ligoms ir negalavimams, menka ištverme bei bendra fizine būkle turėjau ilgai su savimi kovoti, kad pagaliau pats sau pripažinčiau, jog keleri metai reguliaraus sporto (štai kodėl taip pabrėžiau jo svarbą ankstesniame skyrelyje) ir apskritai kitoks požiūris į save ir į gyvenimą atnešė teigiamų pokyčių. Vis dėlto viltys labiausiai blėso dar ir dėl nešiojamų akinių. Istoriją apie mano kovą su trumparegyste galima paskaityti praeitame rašinyje, bet dabar svarbu pažymėti, kad, nors vasarą regėjimas man sėkmingai buvo atkurtas lazeriu, į medicininę patikrą atvykau dar su masyviais ir storais stiklais, koregavusiais vidutinio laipsnio akių refrakcinę ydą. Mane labiausiai erzino ne pati akių būklė, o neužtikrintumas dėl realių galimybių gauti išsvajotą pažymėjimą. Blogiausia, kad niekur nebuvo įmanoma rasti vieningų reikalavimų oftalmologijos srityje: išnaršius šimtus lietuviškų puslapių ir tūkstančius angliškų (iš esmės sveikatos būklės kriterijai visoje Europos Sąjungoje vienodi) mačiau ir -3.00 D, ir -5.00 D, ir -6.00 D kaip ribą trumparegystei, o kai kuriuose atnaujintuose dokumentuose dioptrijos apskritai nebebuvo įvardinamos. Po ilgos analizės lyg ir supratau, kad Lietuvoje visuomet 1-os klasės sveikatos pažymėjimo kandidatai privalėjo pademonstruoti ne prastesnį kaip -3.00 D regėjimą, bet vėliau, pagal atnaujintus tarptautinius reikalavimus, šis skaičius padidėjo iki -6.00 D. Pastarasis variantas mane jau tenkino, bet nuvykęs į minėtą ligoninę tik per plauką praslydau akių patikroje. Iš pradžių gydytoja teigė, kad mano regėjimas per silpnas, bet man pradėjus kone mintinai berti ištraukas iš atnaujintų dokumentų, ji kiek sutrikusi sutiko su manimi, sumurmėjo: „Na, taip rašo, bet nežinau...“. Mano patikinimas, kad planuoju lazerinę akių korekciją, jai gero įspūdžio taip pat nepaliko. Pasirodo, tais dar visai netolimais laikais, kai Lietuvoje tokia operacija buvo mirties nuosprendis 1-os klasės sveikatos pažymėjimui, JAV NASA kosmonautams ji sėkmingai buvo daroma, ir tik vėliau prieita išvados, kad „tokie kandidatai laikomi tinkamais, jei nėra neigiamų liekamųjų operacijos reiškinių“. Galų gale po tvirtos kovos gavau palaiminimą ir laksčiau po kitus gydytojų kabinetus. Dar labiau po VEM tyrimo nuotaiką pakėlė medikės žodžiai: „Širdis fizinį krūvį toleruoja idealiai“. Vis dėlto visas medicininės patikros procesas man pasirodė klaikus. Tos dvi dienos, praleistos tikrinantis sveikatą (taip, šis reikalas užėmė dvi pirmąsias dienos puses) apskritai yra vertos visiškai atskiros istorijos apie sovietmetį menančius baldus Aviacijos medicinos centro laukiamajame, abejingus medikus, žiūrinčius į tave kaip į svetimkūnį, atėjusį patrukdyti, taip ir nesuprastą seselės, tvarkiusios mano popierius, humoro jausmą (jei jį taip galima pavadinti) ir dar daug kitų labai šaltų nervų pareikalavusių nutikimų. Ši įstaiga buvo pati šlykščiausia, kurioje kada nors teko lankytis, ir ji tikrai triumfuotų „valdiškų skylių“ konkurse ar bent gautų specialią nominaciją. Tą dviejų dienų malonumą vainikuoja suma, kurią reikia pakloti už atliktą patikrą – beveik 300 eurų. Procedūrų buvo atlikta tikrai daug: išsamus kraujo ir šlapimo tyrimas, akių ir ausų, plaučių ir širdies tyrimai. Taip pat teko pasirodyti chirurgui, odontologui, neurologui... Tačiau pats procesas ir aplinkybės klostėsi daugiau nei komiškai, kainavo nemažai nervų ir laiko (prieš vykstant į Antakalnį dar reikėjo gauti penkerių metų išrašą iš ambulatorinės kortelės pas šeimos gydytoją, pažymą iš vietinio psichiatro bei narkologo apie tai, kad nesu įtrauktas į įskaitą). Be to, kad į minėtą ligoninę reikia atvykti nevalgius, idealiu atveju – dar, kiek įmanoma, prieš tai pastiprinus ir pravalius organizmą, žinoti reikia tiek: į Vilniaus universitetinę Antakalnio ligoninę vykti reikia nusiteikus šaltai, ryžtingai ir, visų svarbiausia, žinant, kodėl atvažiuota – gauti, būtent, gauti sveikatos pažymėjimą. Sėkmingai įveikus Antakalnio lygį laukia „bosas“ – Civilinės aviacijos administracijos aviacijos medicinos skyrius. Jame reikės gauti dar vieną svarbų palaiminimą ekspertei ar jos kolegei peržiūrėjus atsivežtą voką su visais tyrimų rezultatais. Užbaigiant šį skyrelį lieka palinkėti, kad siekiant sveikatos pažymėjimo lydėtų ryžtas, palankios aplinkybės ir tinkama visų darbuotojų Antakalnyje bei CAA nuotaika.

Stojamasis balas

Galutinai pasiryžus stoti į pasirinktą studijų programą lieka užpildyti prašymą LAMA BPO sistemoje. Dažnam kyla abejonių, koks stojamasis balas garantuotų vietą valstybės finansuojamose studijose. Deja, vienareikšmiško atsakymo čia nėra. Priimtų studentų skaičius kiekvienais metais drastiškai skiriasi: štai į finansuojamas orlaivių pilotavimo studijas 2014 m. buvo priimti 2 norintieji, o 2015 m. – jau 10. Tokiu atveju žymiai skiriasi ir paskutinio įstojusiojo balas. Žvelgiant būtent į 2015 metų duomenis galima teigti, kad įstoti į orlaivių pilotavimą ar juolab skrydžių valdymą yra lengva. Apie stojamuosius balus būtų galima padiskutuoti plačiau, bet čia užteks pasakyti, kad, mano atžvilgiu, jie šioms specialybėms yra nepakankamai aukšti.

Baigiamieji aspektai

Kurie nors stojimo tvarkos niuansai gali pasikeisti, todėl visada būtina paieškoti ir išsistudijuoti naujausią informaciją, ypač pateikiamą oficialiuose interneto puslapiuose ar spausdintose brošiūrose. Apskritai pradėti tvarkyti visus specifinius stojimo į šias studijų programas reikalus vėliausiai galima po paskutinio valstybinių brandos egzaminų pagrindinės sesijos egzamino (prisijungus prie LAMA BPO sistemos), tačiau patogumo ir užtikrintumo dėlei vertėtų jau kovą pasidomėti apie profesinio tinkamumo testą ir įveikti pirminę sveikatos ekspertizę. Tokiu atveju bereikės tik išlaikyti fizinio pajėgumo testą ir, žinoma, sulaukti egzaminų rezultatų. Na, o gavus laišką apie sėkmingą įstojimą liks malonūs rūpesčiai: sutarties pasirašymas (nors prieš atvykstant būtina susimokėti ne visai malonią įmoką, siekiančią maždaug 35 eurus), studento pažymėjimo užsisakymas ir pasiruošimas naujam gyvenimo periodui, kuris, vasarai jau įpusėjus, netruks atskubėti. Dar kartą pakartosiu, kad šiame rašinyje stengiausi paliesti konkrečiai stojimo klausimus – vėliau planuoju parašyti apie patį studijų procesą ir apskritai pasidalinti naujais įspūdžiais, kurių, esu įsitikinęs, netrūks. Jūsų komentarai, klausimai, siūlymai ar bet kokie pastebėjimai visuomet labai laukiami!

Papildymas
Praėjus vieneriems metams po pirminės sveikatos ekspertizės Aviacijos medicinos centre, atvykti pakartotiniams tyrimams teko po metų. Per beveik 12 prabėgusių mėnesių tvarka ir atmosfera minėtoje įstaigoje labai pasikeitė ir vis tebesikeičia: minėtąją seselę su keistu humoro jausmu pakeitė dvi jaunos darbuotojos, dirbančios naujai įrengtame kabinete (tiesa, laukiamajame sovietmetį menantys baldai dar tebestūkso), įkurtas centro puslapis Facebook'e, o neabejotinai geriausia žinia laikyčiau pasikeitusią sveikatos pažymėjimų išdavimo tvarką. Pasirodo, nuo gegužės 1 dienos belstis per visą miestą į Civilinės aviacijos administracijos aviacijos medicinos skyrių nebereikės, mat visi formalumai bus sutvarkomi Antakalnyje. Apie teigiamų pokyčių naudą byloja ir geri klientų atsiliepimai, kurių pastaruoju metu svečių knygoje labai padaugėjo. Žinoma, mano nuotaika vėl apsilankius Aviacijos medicinos centre priklausė ir nuo subjektyvių priežasčių, todėl užbėgdamas už akių kritikai šiuo atžvilgiu skubu pranešti, kad paskutiniai formalumai dėl atliktos lazerinės akių korekcijos buvo sutvarkyti sėkmingai, ir dabar džiaugiuosi sveikatos pažymėjimu, kuriame apribojimų skiltis tuščia (na, ne visai, ten parašyta „NĖRA/NONE“), o ir kitų problemų dėl sveikatos visiškai neiškilo. Vis dėlto lankytis valdiškose įstaigose malonu nėra, ypač, kai tokie apsilankymai kainuoja daug brangaus laiko, ką jau bekalbėti apie pinigus. Nors skųstis čia nėra ko – pasirodo, užsieniečiai būriais traukia sveikatą tikrintis į Lietuvą, nes čia, neoficialiomis mano žiniomis, medicininės ekspertizės kaina yra bene 10 kartų žemesnė už kainą kitose ekonomiškai stipriose Europos valstybėse. Apibendrinant galima teigti, kad Aviacijos medicinos centras tapo daug draugiškesnis klientui, o kitąmet įrašą papildyti galės jau naujais įspūdžiais apie pasikeitusią sveikatos pažymėjimų išdavimo tvarką.