Stojimas į orlaivių pilotavimą/skrydžių valdymą (papildyta)

Įvadas

Rašydamas praeitą įrašą apie lazerinę akių korekciją paminėjau, kad planuoju savo gyvenimą sieti su aviacija. Šiandien šią mintį noriu išplėtoti, todėl papasakosiu apie pirmuosius savo žingsnius šios svajonės išsipildymo link. Nors ateitis ir skendi tikimybių jūroje, pasidalinti pirmojo užbaigto etapo – įstojimo – įspūdžiais tikrai galiu ir net jaučiu pareigą: prisimenu save naršant po ištisus interneto puslapius ieškant informacijos, kuri bent truputį padėtų apsispręsti ir mintyse surikiuotų tolimesnių veiksmų seką. Kaip tyčia, tokių žinių visada trūko, o ir kaip lobis iškapstyta informacija paprastai klaidino savo prieštaringumu, neišsamumu. Manau, kad susidarė ištisas būrys jaunų žmonių, kurie siekė aviatoriaus specialybės, bet dėl minėtų priežasčių ir ypač dėl aplinkinių spaudimo pasidavė per anksti, taip ir nerealizavę savo didžiųjų svajonių. Norisi tikėti, kad tikrojo pašaukimo negali nuslopinti jokie sunkumai kelyje į tikslą, ir tas, kas atsisakė pretenzijų pakliūti į aviacijos specialistų gretas, reiškia, nepasižymėjo tvirta valia ir stipriu charakteriu, šitaip reikalingu tokioje veiklos sferoje. Tačiau užbėgdamas už akių bet kokiai šališkai informacijai, o taip pat raginamas žadančių sekti tomis pačiomis pėdomis pažįstamų ir apskritai visų smalsaujančių žmonių, skubu pradėti šį tekstą, galbūt padėsiantį kažkam apsispręsti ir žengti pirmą, bet užtikrintą žingsnį mokslo ir karjeros kelyje.

Aviacija Lietuvoje

Dažnas, perskaitęs šį dviejų žodžių junginį, mirktels ir tars: „Aviacijos Lietuvoje nėra“. Ši frazė tikriausiai galėtų puikuotis populiariausiųjų sąraše. Tokių ir panašių replikų girdėjau tiek daug, kad ne kartą pats suabejojau, ar ne veltui esu toks užtikrintas, rinkdamasis būtent aviacijos studijas būtent Lietuvoje. Prie šiuos demotyvuojančius komentarus laidančių žmonių būtų galima jungti ir dar platesnę minią visų, griežtai pasisakančių tik už studijas užsienyje, dar blogesniu atveju – apskritai emigraciją. Tikrai nesu nusistatęs prieš gyvenimą ar juo labiau mokslą svetur, tačiau dėl įvairių bendrų ir asmeninių priežasčių pasirinkęs studijas Vilniuje pasistengsiu aptarti aviacijos studijų ypatumus tik Lietuvoje ir pasakysiu, kad aviacija Lietuvoje tikrai yra, o gerų specialistų veikiausiai nebūtų per daug nė vienoje srityje. Kai kurie vėl mirktels ir tars, kad ne man, vos pradėjusiam studijas, kalbėti apie aviacijos padėtį tėvynėje, tačiau pats asmeniškai pažįstu bent vieną žmogų, sėkmingai šiomis dienomis baigusį orlaivių pilotavimo studijas ir atliekantį praktiką jau už universiteto ribų – jo pasiekimai man tarnauja kaip kelrodis. Žinoma, toliau ir išsamiau dalintis patirtimi galėsiu tik gerokai vėliau, todėl kol kas ir apsiriboju tik įstojimo į universitetą proceso aprašymu. Tad šis tekstas visų pirma yra skirtas siekiantiems ir labai norintiems studijuoti Vilniaus Gedimino technikos universitete Antano Gustaičio aviacijos institute orlaivių pilotavimo bei skrydžių valdymo specialybes (aviamechanika ir avionika nereikalauja specialaus pasiruošimo, stojimo tvarka į šias studijų programas yra visiškai įprasta, ir plačiau papasakoti apie jas galėtų studijuojantieji). Įgyti piloto specialybę galima ir privačiose mokymo įstaigose, pavyzdžiui, „Baltic Aviation Academy“, bet jose mokslas yra tik mokamas, ir jis nėra vadinamas universitetinėmis studijomis. Kitaip tariant, norint tapti pilotu ar dirbti skrydžių valdymo bokštelyje galima rinktis įvairias studijas užsienyje, privatų, bet brangų mokslą Lietuvoje arba įprastai finansuojamas studijas VGTU, kurių stipriausia pusė – įgyjamas aukštojo išsilavinimo diplomas (aeronautikos inžinerijos magistro laipsnis), atveriantis sąlyginai platesnes galimybes karjeroje ir suteikiantis įvairiapusišką išsilavinimą, ir kurių silpnoji pusė – ilgi penkeri mokymosi metai merdinčios Lietuvos aukštojo mokslo sistemos rėmuose, reiškiančiuose dažnai nekryptingą, netikslingą mokslą. Daugelis prie silpnųjų pusių priskirtų ir neužtikrintą ateitį ir būtų visiškai teisus – visi svajojame apie kuo lengviau pasiekiamą prestižinę darbo vietą ar bent garantuotą diplomą (skandalingos ir tikrai nemelagingos informacijos apie keblią instituto padėtį pastarųjų metų bėgyje pasklido ir žiniasklaidoje), tačiau bet kuriuo atveju labai naivu tikėtis lengvo kelio į tikslą – tuomet ir svajonė nebūtų laikoma tokia didele. Iš esmės didžioji dalis sėkmės studijuojant valstybinėje aukštojoje mokykloje priklausys nuo visokeriopo asmeninio indėlio siekiant užsibrėžto tikslo: motyvacijos, pažinčių, o, visų svarbiausia, noro, ryžto kažką pasiekti (pradinis „kapitalas“ čia nevaidina lemiamo vaidmens). Tačiau dar kartą pakartosiu, kad tvirtesnės moralinės parengties derėtų įgyti kitur – kol kas noriu tik paraginti drąsiai pasitikėti savimi ir savo vidiniu balsu. Tikiu, kad prie šių aspektų detalizavimo sugrįšiu vėliau įgijęs naujos patirties, o dabar, nenukrypdamas nuo temos, papasakosiu apie patį įstojimo procesą.

Mokyklos niuansai

Kaip žinia, pagrindinis dalykas, kurio egzamino įvertinimas turi didžiausią reikšmę stojamajam balui, yra matematika. Studijų universitete pradžioje būtent matematikos mokslas ir užims didžiausią laiko dalį, pareikalaus daugiausiai pastangų. Žinoma, kaip ir beveik visose srityse, tolimesniame gyvenime svarbiausią vaidmenį vaidina įgyta praktika, darbo patirtis, realios žinios, todėl tikėtis kažkokios apčiuopiamos naudos iš išmokto (arba ne) diferencialinio skaičiavimo visiškai neverta. Vis dėlto, kaip ir minėjau, studijos yra būtent universitetinės, todėl platus žinių spektras ir laikas, praleistas mąstant, nė kiek nepakenks, ypač, kai mokslai sekasi ir jie nėra pernelyg sureikšminami. Antras dalykas, sudarantis stojamąjį balą, yra fizika. Jos bus mokomasi pirmus studijų metus ir tai bus iš esmės vien nuobodi teorija, todėl vėl pakartosiu, kad ne konkrečios žinios yra svarbios keliaujant į universitetą (nors tvirti pagrindai tikrai leidžia atsipūsti, kai kiti dirba), o įvairiais būdais įgyti gebėjimai mąstyti, samprotauti. Būtent dėl šios priežasties nesinori sumenkinti ir taip kritikuojamo lietuvių kalbos egzamino svarbos. Šiame tekste neanalizuosime, kurie kritikos argumentai svarūs, o kurie laužti iš piršto, tačiau gebėti taisyklingai rašyti ir nebijoti į rankas paimti knygos visada svarbu ir būsimam inžinieriui. Ketvirtas dalykas, įeinantis į stojamąjį balą, yra laisvai pasirenkamas, ir tai paprastai būna anglų kalba, kurios iš pradžių tiek, kiek mokykloje, mokomasi toli gražu nebus, bet kalbiniai gebėjimai vienareikšmiškai bus reikalingi ateityje. Apibendrinant tampa akivaizdu, kad 11-12 klasės pasirinkimų branduolį turėtų sudaryti A lygio matematika, fizika, lietuvių bei anglų kalbos, ir atitinkamai turi būti ruošiamasi egzaminams, apie kuriuos vertėtų pakalbėti atskirai, tik jau kitoje temoje. Dažnai sulaukiu klausimų iš būsimų įvairių sričių inžinierių, ar reikalinga chemija, kuri grėsmingai puikuojasi studijų programų pirmame semestre. Pats su chemija atsisveikinau 10 klasėje, o ji man atminimui paliko dešimtuką, ir dėl to nesukau galvos, bet vėliau pats šiek tiek sunerimau, išvydęs chemiją esant studijų programos dalimi. Tačiau nerimavau be reikalo: chemijos žinias pusmečiui prikėliau iš numirusiųjų, dar kartą gavau dešimtuką ir vėl jas palaidojau po giliais kitų mokslų sluoksniais. Kitaip tariant, mokintis chemiją 11-12 klasėje visiškai nebūtina, juo labiau jei 8-10 klasėse su ja susipykta nebuvo. Kita vertus, universitete siūlomos papildomos paskaitos-konsultacijos, kurios tikrai panaikina bet kokias spragas. Tačiau prašyčiau atkreipti dėmesį, kad siūlomus 11-12 klasės pasirinkimus apibūdinau tik kaip branduolį, nes apsiribojimas tik dalykais, iš kurių bus laikomas egzaminas, tiesia galbūt lengviausią, bet siaurą kelią. Todėl raginu plėsti akiratį ir gilintis jei ne į chemiją, tai į bet kurį kitą siūlomą dalyką, o ypač svarstytinas variantas būtų informatika, kurios pamokų metu įgytos žinios apie tekstų rengimą suteikia bent estetinio pranašumo, tarkime, laboratorinių darbų ataskaitoms, o programavimo pagrindai palengvina darbą su tam tikromis programėlėmis atliekant kai kurias matematikos užduotis kompiuteriu. Lieka palinkėti atsakingai rinktis ir sėkmingai išlaikyti egzaminus!

Profesinio tinkamumo testas

Įpusėjus 12-ą klasę pats metas susimąstyti apie stojamuosius egzaminus, reikalingus norint įstoti į orlaivių pilotavimą ar skrydžių valdymą. Vienas tokių – profesinio tinkamumo testas. Kiekvienų metų pavasario pradžioje universiteto tinklalapyje yra skelbiamos šių testų datos. Paprastai dvi jų tenka kovui-balandžiui, ir būtent šiuo metu rekomenduočiau šį testą praeiti. Tokiu atveju vienu darbu liks mažiau, nors visiškai niekas nepasikeis, jei testas bus laikomas stojamųjų egzaminų laikotarpiu, t.y. birželio pabaigoje ar liepos pradžioje, pasirinkus datą LAMA BPO sistemoje. Trumpai kalbant, aš šį testą veikiau pavadinčiau ne tinkamumo, o netinkamumo testu, nes jo metu yra ne tiek atrenkami išskirtinai šioms specialybėms tinkantys mokiniai, kiek atmetami akivaizdžiai tam netinkantys. Šiuo sugretinimu noriu pasakyti, kad jaudintis nėra reikalo, nes sveiko proto, motyvuotas ir normalių ar aukštesnių protinių gabumų žmogus šį testą neabejotinai išlaiko. Kad būtų aiškiau, verta paminėti, kad tą dieną, kai jį laikiau aš, neišlaikiusių nebuvo. Nesuklupau ir aš, nors tąnakt dėl nepalankiai susiklosčiusių aplinkybių temiegojau 3 valandas. Girdėjau, esą kažkada vienas studentas į šį testą apskritai atvyko po naktinės darbo pamainos ir su testu sėkmingai susidorojo, tačiau varžytis nesiūlau, nes kartą testo netyčia neišlaikius, jį perlaikyti, jei nesumeluosiu, tegalima kitais metais. Apskritai šį testą sudaro dviejų rūšių užduotys: tikrinančios mąstymą ir psichiką. Pirmajai grupei priskirčiau nedideles mintino skaičiavimo, susiorientavimo laikrodžių ciferblatuose ir kompasuose gebėjimų tikrinimo užduotis. Antrajai grupei tenka netrumpas psichologinis testas, kurį sudaro daug klausimų, reikalaujančių „taip“ arba „ne“ atsakymų. Kaip jis po to analizuojamas, man yra nelabai suprantama, bet po jo seka trumpas pokalbis su aviacijos atstovu ir psichologu, kurio bijoti taip pat nereikia. Bet kokiu atveju, išankstinis pasiruošimas profesinio tinkamumo testui visiškai nereikalingas: tereikia turėti sveiką mąstymą, pažinti laikrodį, na, dar įsivaizduoti, kas yra kompasas. Taip pat reikia žinoti, kad visa procedūra užims 5-7 valandas.

Fizinio tinkamumo testas

Šis testas yra antras ir paskutinis stojamasis egzaminas, paprastai laikomas liepos pradžioje (data paskelbiama pildant paraišką LAMA BPO sistemoje). Paskirtą dieną reikia vėl atvykti į Vilnių ir atsiskaityti kelias užduotis, kurių pobūdį ir išsamius normatyvus nesunku rasti universiteto tinklalapyje. Šį testą vėl pervadinčiau į fizinio netinkamumo testą. Visų pirma, tą dieną susirinkusieji jau būna jam pasiruošę, ir nesėkmė gali aplankyti tik išskirtiniais atvejais. O antra, testo išlaikymo kriterijai yra tikrai pakankamai žemi ir reikalauja būti bent padorios fizinės formos. Kaip ir rašoma universiteto tinklalapyje, testą sudaro trys rungtys, kurių kiekvieną puikiai įveikus galima surinkti 30 taškų. Tam, kad testas būtų išlaikytas, būtina gauti 11 taškų. Patikinsiu, kad tiek tikrai užtenka, o vienintelis įvertinimas yra „įskaityta“ arba „neįskaityta“, todėl pademonstruoti savo išskirtinius fizinius gebėjimus verta nebent dėl savęs ar būsimų piločių bei skrydžių vadovių, kurių, beje, laikui bėgant susirenka vis daugiau. Vis dėlto tam, kad nebūtų netikėtų staigmenų pervertinus savo galimybes, susimąstyti apie savo fizinę būklę verta ne iš vakaro ir ne prieš kelias savaites, o prieš metus ar, idealiu atveju, vos įžengus į gimnaziją, nes būtent šiame amžiaus tarpsnyje tampa labai svarbu organizmą treniruoti fiziškai. Fizinė būklė daro įtaką ne tik asmeninei savijautai, bet ir, savaime suprantama, sveikatai, apie kurią būtent dabar metas pakalbėti.

Sveikatos pažymėjimas

Be universiteto stojamųjų egzaminų, norint tapti orlaivių pilotu ar skrydžių vadovu, nepriklausomai nuo mokslo įstaigos, privaloma gauti atitinkamai 1-os arba 3-os klasės sveikatos pažymėjimą (savo reikalavimais jie, kaip supratau, nesiskiria). Galbūt kažkam jo gavimo procedūra praėjo itin sklandžiai, nesukėlė jokio nerimo – su tuo norėtųsi nuoširdžiai pasveikinti. Asmeniškai man vien mintis apie 1-os klasės sveikatos pažymėjimą kėlė itin daug neigiamų emocijų, o į Vilniaus universitetinę Antakalnio ligoninę atvažiavau kaip į lemiamą mūšio lauką ne tiek su sistema, kiek su pačiu savimi. Praeityje pasižymėjęs menku atsparumu įvairaus plauko ligoms ir negalavimams, menka ištverme bei bendra fizine būkle turėjau ilgai su savimi kovoti, kad pagaliau pats sau pripažinčiau, jog keleri metai reguliaraus sporto (štai kodėl taip pabrėžiau jo svarbą ankstesniame skyrelyje) ir apskritai kitoks požiūris į save ir į gyvenimą atnešė teigiamų pokyčių. Vis dėlto viltys labiausiai blėso dar ir dėl nešiojamų akinių. Istoriją apie mano kovą su trumparegyste galima paskaityti praeitame rašinyje, bet dabar svarbu pažymėti, kad, nors vasarą regėjimas man sėkmingai buvo atkurtas lazeriu, į medicininę patikrą atvykau dar su masyviais ir storais stiklais, koregavusiais vidutinio laipsnio akių refrakcinę ydą. Mane labiausiai erzino ne pati akių būklė, o neužtikrintumas dėl realių galimybių gauti išsvajotą pažymėjimą. Blogiausia, kad niekur nebuvo įmanoma rasti vieningų reikalavimų oftalmologijos srityje: išnaršius šimtus lietuviškų puslapių ir tūkstančius angliškų (iš esmės sveikatos būklės kriterijai visoje Europos Sąjungoje vienodi) mačiau ir -3.00 D, ir -5.00 D, ir -6.00 D kaip ribą trumparegystei, o kai kuriuose atnaujintuose dokumentuose dioptrijos apskritai nebebuvo įvardinamos. Po ilgos analizės lyg ir supratau, kad Lietuvoje visuomet 1-os klasės sveikatos pažymėjimo kandidatai privalėjo pademonstruoti ne prastesnį kaip -3.00 D regėjimą, bet vėliau, pagal atnaujintus tarptautinius reikalavimus, šis skaičius padidėjo iki -6.00 D. Pastarasis variantas mane jau tenkino, bet nuvykęs į minėtą ligoninę tik per plauką praslydau akių patikroje. Iš pradžių gydytoja teigė, kad mano regėjimas per silpnas, bet man pradėjus kone mintinai berti ištraukas iš atnaujintų dokumentų, ji kiek sutrikusi sutiko su manimi, sumurmėjo: „Na, taip rašo, bet nežinau...“. Mano patikinimas, kad planuoju lazerinę akių korekciją, jai gero įspūdžio taip pat nepaliko. Pasirodo, tais dar visai netolimais laikais, kai Lietuvoje tokia operacija buvo mirties nuosprendis 1-os klasės sveikatos pažymėjimui, JAV NASA kosmonautams ji sėkmingai buvo daroma, ir tik vėliau prieita išvados, kad „tokie kandidatai laikomi tinkamais, jei nėra neigiamų liekamųjų operacijos reiškinių“. Galų gale po tvirtos kovos gavau palaiminimą ir laksčiau po kitus gydytojų kabinetus. Dar labiau po VEM tyrimo nuotaiką pakėlė medikės žodžiai: „Širdis fizinį krūvį toleruoja idealiai“. Vis dėlto visas medicininės patikros procesas man pasirodė klaikus. Tos dvi dienos, praleistos tikrinantis sveikatą (taip, šis reikalas užėmė dvi pirmąsias dienos puses) apskritai yra vertos visiškai atskiros istorijos apie sovietmetį menančius baldus Aviacijos medicinos centro laukiamajame, abejingus medikus, žiūrinčius į tave kaip į svetimkūnį, atėjusį patrukdyti, taip ir nesuprastą seselės, tvarkiusios mano popierius, humoro jausmą (jei jį taip galima pavadinti) ir dar daug kitų labai šaltų nervų pareikalavusių nutikimų. Ši įstaiga buvo pati šlykščiausia, kurioje kada nors teko lankytis, ir ji tikrai triumfuotų „valdiškų skylių“ konkurse ar bent gautų specialią nominaciją. Tą dviejų dienų malonumą vainikuoja suma, kurią reikia pakloti už atliktą patikrą – beveik 300 eurų. Procedūrų buvo atlikta tikrai daug: išsamus kraujo ir šlapimo tyrimas, akių ir ausų, plaučių ir širdies tyrimai. Taip pat teko pasirodyti chirurgui, odontologui, neurologui... Tačiau pats procesas ir aplinkybės klostėsi daugiau nei komiškai, kainavo nemažai nervų ir laiko (prieš vykstant į Antakalnį dar reikėjo gauti penkerių metų išrašą iš ambulatorinės kortelės pas šeimos gydytoją, pažymą iš vietinio psichiatro bei narkologo apie tai, kad nesu įtrauktas į įskaitą). Be to, kad į minėtą ligoninę reikia atvykti nevalgius, idealiu atveju – dar, kiek įmanoma, prieš tai pastiprinus ir pravalius organizmą, žinoti reikia tiek: į Vilniaus universitetinę Antakalnio ligoninę vykti reikia nusiteikus šaltai, ryžtingai ir, visų svarbiausia, žinant, kodėl atvažiuota – gauti, būtent, gauti sveikatos pažymėjimą. Sėkmingai įveikus Antakalnio lygį laukia „bosas“ – Civilinės aviacijos administracijos aviacijos medicinos skyrius. Jame reikės gauti dar vieną svarbų palaiminimą ekspertei ar jos kolegei peržiūrėjus atsivežtą voką su visais tyrimų rezultatais. Užbaigiant šį skyrelį lieka palinkėti, kad siekiant sveikatos pažymėjimo lydėtų ryžtas, palankios aplinkybės ir tinkama visų darbuotojų Antakalnyje bei CAA nuotaika.

Stojamasis balas

Galutinai pasiryžus stoti į pasirinktą studijų programą lieka užpildyti prašymą LAMA BPO sistemoje. Dažnam kyla abejonių, koks stojamasis balas garantuotų vietą valstybės finansuojamose studijose. Deja, vienareikšmiško atsakymo čia nėra. Priimtų studentų skaičius kiekvienais metais drastiškai skiriasi: štai į finansuojamas orlaivių pilotavimo studijas 2014 m. buvo priimti 2 norintieji, o 2015 m. – jau 10. Tokiu atveju žymiai skiriasi ir paskutinio įstojusiojo balas. Žvelgiant būtent į 2015 metų duomenis galima teigti, kad įstoti į orlaivių pilotavimą ar juolab skrydžių valdymą yra lengva. Apie stojamuosius balus būtų galima padiskutuoti plačiau, bet čia užteks pasakyti, kad, mano atžvilgiu, jie šioms specialybėms yra nepakankamai aukšti.

Baigiamieji aspektai

Kurie nors stojimo tvarkos niuansai gali pasikeisti, todėl visada būtina paieškoti ir išsistudijuoti naujausią informaciją, ypač pateikiamą oficialiuose interneto puslapiuose ar spausdintose brošiūrose. Apskritai pradėti tvarkyti visus specifinius stojimo į šias studijų programas reikalus vėliausiai galima po paskutinio valstybinių brandos egzaminų pagrindinės sesijos egzamino (prisijungus prie LAMA BPO sistemos), tačiau patogumo ir užtikrintumo dėlei vertėtų jau kovą pasidomėti apie profesinio tinkamumo testą ir įveikti pirminę sveikatos ekspertizę. Tokiu atveju bereikės tik išlaikyti fizinio pajėgumo testą ir, žinoma, sulaukti egzaminų rezultatų. Na, o gavus laišką apie sėkmingą įstojimą liks malonūs rūpesčiai: sutarties pasirašymas (nors prieš atvykstant būtina susimokėti ne visai malonią įmoką, siekiančią maždaug 35 eurus), studento pažymėjimo užsisakymas ir pasiruošimas naujam gyvenimo periodui, kuris, vasarai jau įpusėjus, netruks atskubėti. Dar kartą pakartosiu, kad šiame rašinyje stengiausi paliesti konkrečiai stojimo klausimus – vėliau planuoju parašyti apie patį studijų procesą ir apskritai pasidalinti naujais įspūdžiais, kurių, esu įsitikinęs, netrūks. Jūsų komentarai, klausimai, siūlymai ar bet kokie pastebėjimai visuomet labai laukiami!

Papildymas
Praėjus vieneriems metams po pirminės sveikatos ekspertizės Aviacijos medicinos centre, atvykti pakartotiniams tyrimams teko po metų. Per beveik 12 prabėgusių mėnesių tvarka ir atmosfera minėtoje įstaigoje labai pasikeitė ir vis tebesikeičia: minėtąją seselę su keistu humoro jausmu pakeitė dvi jaunos darbuotojos, dirbančios naujai įrengtame kabinete (tiesa, laukiamajame sovietmetį menantys baldai dar tebestūkso), įkurtas centro puslapis Facebook'e, o neabejotinai geriausia žinia laikyčiau pasikeitusią sveikatos pažymėjimų išdavimo tvarką. Pasirodo, nuo gegužės 1 dienos belstis per visą miestą į Civilinės aviacijos administracijos aviacijos medicinos skyrių nebereikės, mat visi formalumai bus sutvarkomi Antakalnyje. Apie teigiamų pokyčių naudą byloja ir geri klientų atsiliepimai, kurių pastaruoju metu svečių knygoje labai padaugėjo. Žinoma, mano nuotaika vėl apsilankius Aviacijos medicinos centre priklausė ir nuo subjektyvių priežasčių, todėl užbėgdamas už akių kritikai šiuo atžvilgiu skubu pranešti, kad paskutiniai formalumai dėl atliktos lazerinės akių korekcijos buvo sutvarkyti sėkmingai, ir dabar džiaugiuosi sveikatos pažymėjimu, kuriame apribojimų skiltis tuščia (na, ne visai, ten parašyta „NĖRA/NONE“), o ir kitų problemų dėl sveikatos visiškai neiškilo. Vis dėlto lankytis valdiškose įstaigose malonu nėra, ypač, kai tokie apsilankymai kainuoja daug brangaus laiko, ką jau bekalbėti apie pinigus. Nors skųstis čia nėra ko – pasirodo, užsieniečiai būriais traukia sveikatą tikrintis į Lietuvą, nes čia, neoficialiomis mano žiniomis, medicininės ekspertizės kaina yra bene 10 kartų žemesnė už kainą kitose ekonomiškai stipriose Europos valstybėse. Apibendrinant galima teigti, kad Aviacijos medicinos centras tapo daug draugiškesnis klientui, o kitąmet įrašą papildyti galės jau naujais įspūdžiais apie pasikeitusią sveikatos pažymėjimų išdavimo tvarką.

Lazerinė akių korekcija LASEK

Įvadas

Atėjo metas, kai galiu pakankamai papasakoti tema, kuri, esu įsitikinęs, yra dažnai gvildenama akinius ar kontaktinius lęšius nešiojančių žmonių, tačiau sunkiai įkandama ir suprantama tų, kurie gali džiaugtis sveikomis akimis ir su regėjimo problemomis nėra susidūrę. Iš tiesų būtent pastariesiems norisi palinkėti niekada su nusilpusiomis akimis susijusių įspūdžių bei akimirkų nepatirti, o kitiems patarti ir galbūt padaryti teigiamą įtaką renkantis kelią ryškesnio gyvenimo link. Apie lazerines akių korekcijas galima išgirsti ypač daug, tačiau paprastai mus pasiekia prieštaringa informacija. Štai dauguma gydytojų kategoriškai neigia ilgalaikę tokio pobūdžio operacijų naudą, kiti į žmogaus pasirinkimą leisti lazerio spinduliui nugarinti akies obuolio paviršių žiūri mažų mažiausiai skeptiškai, dvejoja. Kita vertus, netrūksta „praregėjusių“ ir kasdienybę su slegiančiais stiklais ant nosies iškeitusių į laisvesnį bei aktyvesnį gyvenimą. Atrodo, būtų galima leistis į svarstymus, rašyti visus pliusus ir minusus, galų gale nuspręsti ir ryžtis chirurginei intervencijai arba nesiryžti. Pirmajam pasirinkimui didelę įtaką padaro artimieji ar pažįstami, papasakoję sėkmingas ir įkvepiančias istorijas. Tačiau ėmus ieškoti informacijos internete galima pasiklysti tarp įvairių pasakojimų forumuose (ypač rožinės spalvos, kaip buvo taikliai pastebėta panašiame kito tinklaraščio įraše), straipsniuose, juo labiau, jų komentaruose ir t.t. O kur dar viliojantys akių klinikų pasiūlymai ne tik atnaujinti regėjimą, bet dar ir sutaupyti... Todėl ne tik noriu, bet ir jaučiu pareigą nors kiek išsklaidyti gana tamsią lazerinių korekcijų miglą.

Truputis istorijos

Su akiniais pirmą kartą susidūriau vos pradėjęs eiti į mokyklą, kai akys netikėtai nusilpo veikiausiai dėl pasikeitusio gyvenimo ritmo (paveldimumo faktoriaus nebuvo). Tuomet teko užsidėti vaikiškus pusės dioptrijos akinius ir pripažinti, kad esu trumparegis. Susitaikyti su šia „etikete“ niekam ir niekada nėra lengva, o man, gimusiam Šiauliuose ir besilankiusiam pas vieną tarp šiauliečių tikrai gerai žinomą vaikų akių gydytoją, krito ir sunki psichologinio teroro našta. Tuomet buvau įspėtas atsisakyti su mokslu susietos ateities: neleista rašyti, skaityti, piešti, ką jau bekalbėti apie naudojimąsi kompiuteriu, jei tai žūtbūt nereikalinga mokyklai. Tuo tarpu mama buvo paraginta man įlašinti išrašytų vyzdžius išplečiančių lašų, spirti mane iš namų ir neįsileisti, kol neateis laikas miegoti (nė kiek neperdedu – būtent šitaip buvo išsakyta). Kad ir kiek ašarų patyrus tokį moralinį smurtą buvo išlieta garsiosios okulistės kabinete ir už jo ribų, teko nusiraminti ir susitaikyti su silpstančiu regėjimu, tik, žinoma, gydytojos siūlomo dienos režimo niekada nesilaikiau ir taikėme tik sveiką protą atitinkančius veiklos prie ekranų apribojimus. Vis dėlto dioptrijos pasipylė kaip iš gausybės rago: netrukus išrašas bylojo apie -1.50 D, o štai kitą kartą – jau ir visas šuolis į -3.00 D. Būtent šis akinių receptas privertė juos nešioti ne tik žiūrėjimui į tolį, bet ir kiekvieną kitą gyvenimo minutę. Antra vertus, perėjimas prie nuolatinio akinių nešiojimo šiek tiek sumažino patiriamą diskomfortą nuolatos juos užsidėti ir nusiimti. Vėliau pavyko pereiti pas kitą, švelniai tariant, žmogiškesnę oftalmologę, pas kurią lankantis regėjimas po truputį pradėjo stabilizuotis (trumparegystė paprastai ir nustoja progresuoti vėlyvesnėje paauglystėje). Vis dėlto per tą laiko tarpą dioptrijos dar spėjo padaryti neblogą karjerą ir ją baigė ties -4.50 D žyma dešinėje bei -5.50 D žyma kairėje akyje. Toks akinių receptas man tiko ir paskutinius kelerius metus iki lazerinės akių korekcijos, kurią, beje, pasidariau vos peržengęs pilnametystės ribą dėl planų sieti savo gyvenimą su aviacija, tačiau tai – jau kita istorija su kitais, reikia tikėti, išsipildysiančiais siekiais.

Bandymai ir pasirinkimas

Per pilną dešimtį metų (ne)draugystėje su akiniais išstudijavau nemažai informacijos apie trumparegystę, ieškojau būdų jos atsikratyti ar bent sustabdyti. Šiam reikalui daugiausiai dėmesio skyriau kelerius paskutinius metus: ne po vieną kartą perskaičiau kai kurias knygas, siūlančias natūralų regėjimo atstatymą, o nurodomus metodus nuoširdžiai taikiau. Lūkesčius labiausiai pateisino ir mąstymą stipriausiai paveikė M. Norbekovo „Kvailio patirtis, arba kelias į praregėjimą. Kaip atsikratyti akinių“. Besidomintieji tokia literatūra žino, kad tokios knygos – psichologinės, o pratimai, kaip teigia pats autorius, sudaro tik 10% metodo esmės. Visa kita dalis – nusiteikimas, noras, ryžtas keisti ne tik regėjimą, bet apskritai visą požiūrį į save ir į gyvenimą. Šiai temai reikėtų skirti apskritai atskirą įrašą, gal net ištisą rubriką, todėl dabar pasakysiu tik tiek, kad savo kailiu įsitikinau, jog natūralūs regėjimo atstatymo būdai egzistuoja ir jie veikia ne tik teoriškai, bet ir faktiškai. Po atidžios knygos analizės ir dviejų savaičių kasdien skiriant po dvi valandas pratimams atlikti supratau, kad regėjimas išties bent laikinai pagerėjo ir jau buvau besiryžtąs savavališkai sumažinti stiklų dioptrijas, jog vėl atsirastų vietos tolesniam progresui, bet ramus rugpjūčio mėnuo baigėsi, prasidėjo mokslai ir veikiausiai pripažįstant tinginystės pergalę prieš save (tačiau taip pat, būtina pažymėti, vis dėlto suvokus esant savo valią stipresnę už akių būklę) tokius regėjimo atstatymo metodus teko atidėti geresniems laikams neribotam terminui. Per tą laiką dar spėjau šiek tiek susipažinti su daktaro Bates regėjimo atstatymo teorija, bet gilesnei jos analizei laiko bei ryžto taip pat pritrūko. Tuo tarpu atsirado gana nebloga proga planuoti minėtą lazerinę akių korekciją ir mintyse skelbiant galbūt kiek komišką šūkį „Mokslas akis sugadino (turiu galvoje technikos pasiekimus) – mokslas ir atstatys“ teko pripažinti lazerio spindulio galią. Antra vertus, pats įsitikinau, kad natūralus regėjimo atstatymas, atvirkščiai, nei teigia visi tradicinės medicinos atstovai, egzistuoja ir iš tiesų veikia, tačiau ryžto, valios, kantrybės reikia daug daugiau, nei galima įsivaizduoti, o įkvėpti pakeisti gyvenimo tėkmę gali veikiau ne vien knygos, o kartu su jomis lankomi mokymai, seminarai ir, visų svarbiausia, vienos krypties pasirinkimas.

Susipažinimas su lazerine chirurgija

Kaip jau anksčiau minėjau, informacijos internete lietuviškai, o juo labiau, angliškai, netrūksta, todėl į pirmą konsultaciją Kaune pas gydytoją A. Gutauską (registravausi specialiai pas jį, nes radau neblogų atsiliepimų, o ir šiaip būtent jo atstovaujama klinika kėlė pasitikėjimą) nuvykau gana neblogai pasikaustęs žiniomis apie skirtingas operacijas. Vis dėlto tiek neorganizuotas darbas, tiek požiūris į pacientą suglumino jau iš pradžių, dar labiau nuvylė bendravimo stoka klinikoje – nebuvau informuotas nei apie akių būklę, nei sulaukiau išsamesnių rekomendacijų dėl korekcijos metodo. Pasitikėjimo lygis visai nuslūgo, kai man buvo pasiūlyta atlikti LASIK procedūrą mechaniniu lazeriu, kuris „yra pakankamai tikslus“, o operacijos data derinama labai lanksčiai, nes tokiu atveju jie jau „ras vietą“. Iš klinikos išvykau dar labiau supainiotomis mintimis, todėl, paragintas artimųjų, užsirašiau į kitą konsultaciją Vilniaus „Liremoje“ pas gydytoją L. Socevičienę, apie kurią taip pat radau geriausių nuomonių. Nuvykus įspūdis iškart buvo puikus: moderni klinika, labai kompetetingas personalas, jokio sovietinio tvaiko nei įstaigos koridoriuose, nei dalykiškame bendravime. Už perpus mažesnę kainą atlikti tyrimai ir konsultacija buvo daug išsamesni, apie savo akių būklę ir rekomendacijas sužinojau daugiau, nei bet kada iki tol kartu sudėjus, todėl net išgirdus visiškai kitą siūlomą operacijos tipą klausimų, kuo pasitikėti, nekilo, ir liko tik tvarkingai susidėlioti savo mintis ir paskirti operacijos datą. Beveik pusė vasaros buvo laisva, todėl galėjau netrukdomai derintis prie konsultavusios gydytojos darbo laiko ir užsirašyti korekcijai po maždaug dviejų mėnesių. Kita vertus, galima rinktis kitą chirurgą, ir susidariau įspūdį, jog iš tiesų aklai tikėti rožinių forumų atsiliepimais apie vieną ar kitą mediką šiukštu negalima – visur dirba profesionalai, tačiau gydytojos Linos patirtimi neturėjau pagrindo suabejoti ir širdis linko akis patikėti būtent jai. Verta pažymėti, kad prieš registruodamasis konsultacijai ilgai sukau galvą, kurį miestą ir kurią kliniką rinktis, nes jų Lietuvoje – ne viena ir ne dvi. Vis dėlto labiausiai dėmesį patraukė didžiosios įstaigos, todėl pabaigoje rinkausi tarp „Liremos“ ir kitos Vilniaus senamiestyje įsikūrusios klinikos, tačiau joje peršamos nuolaidos, akcijos ir raginimai sutaupyti galų gale atbaidė, o ne suviliojo. Žinoma, spręsti apie įstaigą joje neapsilankius nedera, todėl patarti ją renkantis negaliu, tik žinau tiek, kad akių kliniką „Liremą“ visiškai rekomenduoju ir rašau jai patį aukščiausią įvertinimą.

LASIK ir LASEK

Savaime suprantama, padėti pasirinkti tinkamą korekcijos būdą privalo gydytojas, bet taip pat įsitikinau, kad siūlomas operacijos tipas priklauso ne tik nuo paciento, bet ir nuo įstaigos, pavyzdžiui, pasaulyje, tuo tarpu ir Lietuvoje, bene populiariausios yra LASIK procedūros, bet akių klinika, kurioje lankiausi, pirmenybę skiria LASEK. Kadangi iš esmės taikomi abu metodai, reiškia, kad LASIK nėra blogiau už LASEK ar atvirkščiai. Kartais akies parametrai leidžia atlikti korekciją tik vienu metodu, dar rečiau – regėjimo koreguoti lazeriu negalima visai, tačiau dažniausiai renkamasi būtent iš šių dviejų operacijos tipų. Pati lazerinės chirurgijos esmė yra pakeisti ragenos gaubtumą, kitaip tariant, nušlifuoti akies paviršių, tačiau rageną gaubia epitelis, pro kurį reikia „prasibrauti“. Kaip šios operacijos atliekamos techniškai, galima pakankamai paskaityti internete, galų gale, pažiūrėti Youtube (perspėsiu, kad silpnesnių nervų žmonėms prieš operaciją tokie vaizdo įrašai nusiraminimo tikrai nesuteiks. Pats peržiūrėjęs nesigailiu, buvo įdomu suvokti, kas kuriuo metu yra atliekama, bet diskomforto lygis tikrai pakilo). Nesu specialistas, todėl pasakysiu tik tiek, kad LASIK metodu akyje tarsi atliekamas pjūvis, o ragenos išgaubtumo koregavimas vyksta atkėlus suformuotą lopelį. Rezultatas: pilnas regėjimo atsistatymas jau kitą dieną, daug mažiau nemalonių pojūčių, trumpas gijimo laikas. Kita vertus, akyje lieka tam tikras randas, matomas oftalmologų prietaisais, beje, tas randas paprastai sukelia daugiau tokių liekamųjų reiškinių, kaip halai, atspindžiai ir t.t., o ypatingų traumų atvejais gali kilti ir daug didesnių problemų (todėl ši operacija nerekomenduojama kai kurių profesijų atstovams, sportininkams). Tuo tarpu atliekant LASEK operaciją lopelis formuojamas iš epitelio, jis atverčiamas, nugarinamas pats paviršinis ragenos sluoksnis, lopelis užverčiamas ir akis gyja pati, kitaip tariant, po kelių mėnesių tiriant akį pasakyti, kad regėjimas buvo koreguotas lazeriu, neįmanoma – akis sugyja be liekamųjų reiškinių. Vis dėlto pooperacinis periodas trunka daug ilgiau ir labai vargina: nors po maždaug savaitės užsiimti įprasta veikla jau galima, bet šimtaprocentinis pagerėjimas numatomas tik po mėnesio ar kelių. Mano nuomone, pakentėti skausmą kelias dienas ir savaitę pabūti be kompiuterio ekrano ar knygos žinant, kad laukia dešimtmečiai be akinių, yra juokų darbas, tačiau kai kurie žmonės negali sau leisti ilgesnio pooperacinio periodo, dėl vienų ar kitų priežasčių taupo laiką, o LASIK metodo, kuriam šie skiria pirmenybę, trūkumai nė kiek nesusiję su užsiimama veikla. Bet kuriuo atveju, tikrąjį patarimą suteikia chirurgas – asmeniškai man rekomendavo LASEK, o ir pats atsižvelgdamas į save rinkčiausi būtent šį metodą. Egzistuoja ir dar vienas lazerinės regėjimo korekcijos būdas PRK, bet jis šiandien iš esmės jau atgyvenęs ir pilnai pakeistas anksčiau minėtų dviejų. Dar galima kalbėti apie intraokulinę korekciją, bet jos principas jau visai kitoks ir gilesnis kapstymasis po akių chirurgiją lieka gydytojams. Tik svarbu atminti, kad lazerinė akių korekcija ir yra korekcija, bet ne ligos išgydymas. Kitaip tariant, jei akys (ne tik regėjimas, o, pavyzdžiui, tinklainė) yra pažeistos akių ligos, tai tie pažeidimai niekur nedingsta – taisoma pati rega. Tačiau papildomų klausimų tai neturėtų kelti: specialistų valioje – mūsų akių būklė ir specifikacijos, o pacientų – siekis susigrąžinti puikų regėjimą.

Operacija

Sužinojus paskirtą operacijos datą iš karto prasidėjo laukimo etapas: argi nemalonu žinoti, kad už keleto mėnesių nebereikės nešioti akinių? Vis dėlto esu toks žmogus, kuris per anksti kažkuo nesidžiaugia, o ir kitų rūpesčių artimiausiu metu pakako, todėl tikrasis dienų skaičiavimas prasidėjo liepos viduryje, likus gerai savaitei iki išsvajotos dienos. Išvakarėse taip pat atėjo ir tikrasis suvokimas, kad manęs laukia dar ir pati procedūra, o peržiūrėti vaizdo įrašai, perskaityti ir išklausyti įvairaus plauko pagąsdinimai bei perspėjimai širdies neglostė, todėl paskirtą rytą link klinikos pajudėjau su stipriu jauduliu. Nerimo ar baimės tikrai nejutau, nes jiems kilti nebuvo priežasčių, neleido aplinkinių palaikymas ir šaltas protas. Atvykus į kliniką reikėjo pasirašyti dviejų dalių sutartį dviem egzemplioriais (niekuo neišsiskiriantis formalumas), susimokėti (kitų įstaigų įkainiais pernelyg nesidomėjau, susidariau įspūdį, kad didelių svyravimų nėra, tačiau bent jau „Liremoje“ LASIK korekcija dėl techninio sudėtingumo yra brangesnė už LASEK. Apskritai pigiausi įmanomi variantai išvardinti beveik visų klinikų tinklalapiuose, bet ši informacija kartais yra pasikeitusi, skiriasi priklausomai nuo atliekamos operacijos tipo, tad tikslią kainą galima sužinoti atvykus į konsultaciją ar bent jau paskambinus į norimą kliniką. Bet kuriuo atveju, persistengti taupant sveikatos sąskaita nederėtų, todėl pats mokėjau gerokai brangiau už operaciją kartu su papildomu 5 metų „garantiniu“ laikotarpiu, kurio metu gali būti atliekama pakartotinė korekcija, jei regėjimas vėl pasilptų, o toks scenarijus, nors ir su minimaliomis dioptrijomis, jauname amžiuje yra kiek tikėtinas). Netrukus buvo įteiktas plastikinis maišelis su dviejų rūšių akių lašais, prisireiksiančiais pooperaciniu periodu, nuskausminamaisiais ir raminamaisiais, kurių vieną tabletę suvartoti reikėjo iškart. Pasiėmęs maišelį ir kartoninį dėklą, skirtą sutarčiai ir nurodymams įsidėti, iš karto supratau, kad dideli pinigai sumokėti ne veltui – būtų juokinga su išoperuotomis akimis traukti į vaistinę ir su receptu stovėti eilėje laukiant reikalingų lašų. Praėjus kelioms minutėms pakartotinai buvo atlikti keli tyrimai, daryti per konsultaciją (šie nuo įprastos akių apžiūros skiriasi naudojamų aparatų gausa), vyko trumpas pokalbis su gydytoja apie operaciją, per kurį buvo išaiškinta, kaip vartoti akių lašus (šie, kiek žinau, ilgą laiką reikalingi būtent po LASEK operacijos), ko tikėtis ir t.t. Dar po kelių minučių jau leidausi į antrą įstaigos aukštą, kuriame įsikūręs klinikos chirurginis skyrius, ten buvo sulašinti kelių rūšių lašai, liepta palikti batus, užsidėti vienkartinę kepuraitę ir apavus, o tuomet buvau pakviestas į pačią operacinę. Atsigulęs ant specialaus stalo buvau uždengtas antklode, pro kurią pasiekiama tik viena akis, į ją įstatyti vokų laikikliai ir pradėta procedūra, kurios metu nuolatos girdėjau informaciją apie atliekamus veiksmus. Visur garsiai afišuojama, kad lazerinė akių chirurgija nesukelia jokio skausmo, išskyrus minimalų diskomfortą. Skausmo tikrai nejutau jokio, tačiau dėl diskomforto lygio galėčiau ginčytis. Išties visa procedūra tikrai nėra skausminga ar sukelianti kitokių stiprių nemalonių pojūčių, bet visą operacijos laiką išgulėjau tikrai įsitempęs ir laukiau jos pabaigos, nes krapštymasis kažkur po akį buvo bjaurokas (tam, beje, matyt, įtakos pridėjo išsamesnis operacijos eigos išsistudijavimas). Veiksmas susidarė iš nuolatinio lašų lašinimo į akis ir jų plovimo, kurio metu tiesiog paleidžiama skysčio srovė, bent jau man sukėlusi nemaloniausius pojūčius. Tiesa, visas skystis po to kažkur nuteka, tad rūpintis apranga tikrai nereikia. Procedūros metu liepiama žiūrėti į tiesiai virš akių šviečiančią lemputę, tačiau ji po pasikartojančių akies plovimų dažnai tarsi išnyksta ir lieka  neaiškus vaizdas pro tam tikrą vandens sluoksnį. Vis dėlto pergyventi dėl noro mirksėti ar akių judesių nereikia, nes, kaip jau minėjau, yra įstatyti vokų laikikliai, o nekontroliuojami akies obuolio judesiai yra fiksuojami lazerio, kuris ragenos nugarinimo metu prie jų prisitaiko. Visokių skysčių bėgimo tarpe su specialiu įrankiu yra atkeliamas atlipdyto epitelio sluoksnis (judesiai primena skutimą), o tada prasideda pagrindinė procedūros dalis, trunkanti maždaug vos pusę minutės. Įjungiamas lazeris, veikiantis gana garsiai, ir jis pradeda savo darbą, kurio metu tarsi jaučiama menka oro srovelė, sklindanti į akį. Iš pradžių susikoncentruoti į raudoną lemputę nesunku, bet neilgai trukus akyse pasirodo kažkokie narkozės sapnus primenantys tuneliai. Tačiau, kaip sakiau, dėl jokių pojūčių rūpintis nereikia, jie visi yra tik vos nemalonūs, o kadangi procedūrai vykstant pacientas yra visiškai sąmoningas, tai dar galima ir mintimis pasigėrėti brangiai kainuojančiu procesu. Aparatui išsijungus vėl vyksta tie patys plovimai, lašinimai, lopelio užvertimas – sugrąžinimas atgal į vietą, kontaktinio lęšio įdėjimas, vokų laikiklio išėmimas ir galų gale akies atidengimas. Po minutės vyksta identiška procedūra su kita akimi, beje, visas veiksmas vienoje akyje trunka gal kokias 5 minutes, tad pilna operacijos trukmė, kaip nurodoma, ir yra 15-20 minučių. Viskam pasibaigus jau galima stotis ir važiuoti namo, tik iš pradžių nuo keisto vaizdo akyse šiek tiek susisuka galva, tad kelioms sekundėms tenka prisėsti. Paaiškinti, koks regėjimas yra iškart po operacijos, pernelyg sunku net akinius nešiojančiam žmogui: vaizdas primena kažkokią matricą, iškraipyta sferą, kurioje kai kurios detalės net ir iš toli matomos puikiai (tikrai galima nustebti taip „praregėjus“), bet visuma sulieta ir neaiški. Galbūt matomą vaizdą geriausia palyginti su tuo, kuris matomas žiūrint pro stipresnius kito žmogaus akinius, bet šis sugretinimas nėra visai arti tiesos. Pirmąsias keliolika minučių einant iki stotelės norisi net pasišokinėti, tik net ir pro akinius nuo saulės akys gerokai bijo šviesos. Deja, vos įlipus į autobusą nebesinori atmerkti akių, jos pradeda ašaroti, todėl kito žmogaus palyda namo yra būtina. Dar po kiek laiko, kaip ir buvo žadėta, nustojus veikti nujautrinantiems vaistams, po truputį prasidėjo akių skausmas, kuris tolydžio vis stiprėja, o prisivertus atmerkti akis tekdavo pasikišti po jomis nosinę, kad ant jos nulytų ašarų lietus. Tokie pojūčiai yra pamanomi, jei po tų kelių valandų būtų galima išsitiesti savo lovoje, pradėti lašinti skirtus lašus ir tiesiog ramiai gulėti, todėl visiems primygtinai rekomenduočiau kiek įmanoma pasirinkti patogesnę kelionę namo.

Nuobodus poilsis

Kaip jau minėjau, koreguojant regėjimą LASIK metodu pelnoma viena diena diskomforto ir iškart po to pasaulis tampa ryškus. LASEK operacija artimiausioms paroms uždirbo užtinusias, varvančias, šviesos bijančias akis, neryškų vaizdą ir skausmą. Būtent šiomis dienomis pageidautina nors minimali slauga, o paties patogumui idealu iš anksto pasiruošti muzikos, audio knygų ar pan., ką galima būtų įsijungti pusiau užsimerkus, arba telefoną su paruoštomis nemokamomis minutėmis (teisingiau, valandomis), kai praėjus šiek tiek laiko kils poreikis užmušti laiką. Man pačiam korekcija buvo atlikta ketvirtadienį, ir tą vakarą daugiausiai norėjosi tylos, jau nekalbant apie visiškai užtemdytus kambarius. Pirmasis pooperacinis vizitas laukė pirmadienį, todėl per tą laiko tarpą teko skaičiuoti valandas nuo vienų lašų iki kitų, kuriuos reikėjo lašinti keturiskart per dieną, o pirmas dvi dienas – dar ir kiek įmanoma dažniau gerti vaistus nuo skausmo, kuris tik jų buvo kiek apmalšinamas. Du vakarus pravertė ir migdomieji – naktys netapo kančiomis, išskyrus prabudimą pusiaunaktį išgerti dar vieną dozę vaistų, padėjusių nuo tąkart jau veriančio skausmo. Būtent tokia dienos rutina truko operacijos dieną ir artimiausią parą, o šeštadienį vartojau tik privalomus lašus (prie antibiotikų prisidėjo ir dirbtinės ašaros). Iš pradžių nebuvo jokio noro atsimerkti, tad matomas vaizdas nelabai rūpėjo, bet minėtą šeštadienį jau žvalgiausi po kambarį tikrindamasis, ką matau ir ką ne. Tiesa, nors akys šviesos jau nebebijojo, į kažką žiūrėti taip pat nesinorėjo, mat viena akis po truputį pradėjo taisytis, o kita vis dar matė didžiulį rūką. Būtent su sveikesniąja akimi jau šiek tiek stebeilydavausi į telefono ekraną, bet iki sekmadienio vakaro, kai pirmą kartą išėjau pasivaikščioti, nieko įdomesnio ir nenuveikiau. Lauke nuolatos norėjosi įskaitinėti tolimus užrašus, bet nuo ketvirtadienio regėjimas iš esmės nepasikeitė: vaizdas iškraipytas – prieš akis kažkokia matrica, kurioje pačios tolimiausios ir nereikšmingiausios detalės ryškios, o artimesni ir ypač judantys objektai – susilieję, neįžiūrimi. Taigi pakraipius galvą ir atitaikius reikiamą kampą širdį užliedavo malonaus pojūčio banga supratus, kad regėjimas palaipsniui artėja prie tobulybės, bet pabandžius kažką paskaityti ar stebėti judančią aplinką tesinorėjo nusisukti ir užsimerkti. Nepatogumų sukėlė dar ir nevienodas akių gerėjimas – viena stipriai pirmavo už kitą, ribotos galimybės liesti, drėkinti akis ir dar keletas pooperacinių reikalavimų, kurių daug, reikšmingesnių ir ne tokių reikšmingų, perdėtų, galima rasti akių klinikų tinklalapiuose pateikiamose rekomendacijose.

Vizitas ir įsibėgėjimas

Pirmadienį vienas laisvai nuvykau į Vilnių ir gydytoja apžiūrėjo akis, išėmė kontaktinius lęšius, informavo, kad gijimo procesas vyksta pagal planą, telieka laukti tolimesnio gerėjimo, artimiausias savaites lašinti lašus ir kitą kartą atvykti po mėnesio ar vėliau. Šios naujienos nuramino, beje, oficialiai tą dieną mačiau 7 eilutes iš 10, nors susimąsčiau, kad matyčiau gal ir visas 15, jei kas lentelę nuneštų keliasdešimt metrų toliau. Iš kitos pusės, kaip ir žinojau, išėmus lęšius regėjimas pabjuro, nors tai įvyko ne tą pačią valandą. Jaučiausi lyg su gerokai nusilpusiomis akimis, reikalaujančiomis maždaug -1.00 D ar kiek stipresnių lęšių, tiesa, antradienį-trečiadienį „išsijungė“ matricos vaizdas ir „įsijungė“ normalaus žmogaus akys, tik, kaip jau minėjau, su nekokiu matymu į tolį, o taip pat ir iš arti. Dešinioji akis, nors teoriškai stipresnė už kairiąją, visą laiką gydama vėlavo ir, jeigu savaitės viduryje kairioji jau matė galbūt ir 100% pajėgumu (lyginant su ankstesniu regėjimu pro akinius), tai dešinioji vis dar skendo rūke ir kiek kraipė vaizdą. Vis tik gyvenimas jau priminė senąjį ritmą, tik regėjimas toliau buvo kiek miglotas, akys greičiau nuvargstančios ir dėl visa ko teko apriboti sportą ir kitas panašias veiklas bent jau tol, kol nuo operacijos praeis dvi savaitės. Kaip toliau klostysis regėjimo atsistatymas, dar bus matyti, ir šis įrašas prašysis atnaujinimo, pratęsimo.

Išvados ir baigiamasis žodis

Kadangi visiškai regėjimas dar neatsistatė, lašų kursas tęsiasi, o net pačios pagrindinės dvi savaitės po operacijos dar nepraėjo (patikslinsiu, kad korekcija atlikta liepos 30 dieną), nesinori daryti skubotų išvadų. Vis dėlto atsižvelgiant į jau dabar jaučiamą poveikį galiu drąsiai teigti, kad sprendimas ryžtis lazerinei akių korekcijai buvo bene pats geriausias pasirinkimas gyvenime. Vienas pažįstamas, taip pat susigrąžinęs regėjimą, akinius taikliai palygino su ramentais, o stipriai nusilpusių akių savininką – savotišku invalidu. Atkreipus dėmesį į šią mintį tampa akivaizdu, kad tokiuose žodžiuose yra daugiau tiesios, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio. Galbūt ir teisūs tie, kurie tikina, kad nedidelio laipsnio trumparegystė gali būti suvokiama kaip Dievo dovana (ateityje nepasireikš varginanti senatvinė toliaregystė), bet asmeniškai man iš kieno nors išgirdus repliką, neva su griozdiškais akinių stiklais atrodau geriau, nei be jų, norisi čiupti tuos pačius ramentus ir paklausti, o gal ir jie tuomet suteikia grožio, estetikos. Lygiai kaip koją susilaužęs ar raiščius patempęs žmogus gali šliaužioti, vaikščioti ant rankų, ropoti, geriausiu atveju – šokinėti ant sveikosios kojos, taip ir pažengęs trumparegis ar kitos regėjimo ydos varginamas pilietis gali skaityti prikišęs nosį ar apgraibomis su kieno nors pagalba vaikštinėti. Tačiau tiek atsikračius ramentų, tiek atsikračius akinių, tampama pilnaverčiu žmogumi, galinčiu mėgautis kiekviena gyvenimo akimirka ar paprasčiausiai nepatiriančiu nepatogumų elementariausiose situacijose prausiantis, tvarkantis, sportuojant, jau nekalbant apie poilsį bei pramogas. Jokiu būdu nesinori nuvertinti akinius ar kontaktinius lęšius nešiojančio žmogaus – būtent jį reikia suprasti ir suteikti visas galimybes būti išviliotam iš optikos industrijų spąstų. Nesunku suprasti gydytojus, raginančius atsisakyti minties apie lazerinę akių korekciją ir ramiai išrašančius naują receptą stiklams, kurie bus užsakyti toje pačioje privačioje optikoje ir reikalaus rėmelių, kainuojančių dešimtimis, šimtais kartų daugiau, nei reali jų savikaina. Lazerinės korekcijos atliekamos jau nuo XX a. pabaigos, komerciškai populiarios tapo jau maždaug prieš 15 metų, todėl apie dramatiškai pasibaigusias operacijas jau garsiai skambėtų žiniasklaida. Vis dėlto, kaip teisingai pastebėta, žmonės linkę geriau atsiminti blogus, o ne gerus nutikimus, todėl daugybė pozityvių istorijų metų metams nugula giliuose atminties kloduose. Trokštu Dievo palaimos visiems, pasitikintiems mokslo pasiekimais ir technikos laimėjimus išnaudojantiems ne žmogui žeminti, bet suteikti jam galimybę gyventi aktyviai bei pilnavertiškai, o tuo abejojantiems linkiu išgirsti nuoširdų gydytojo, artimojo ir savojo širdies balso patarimą ir įveikti baimės bei dvejonių barjerą, saugantį nuo pergalingų gyvenimo pokyčių.

Papildymas: po dviejų mėnesių

Kaip ir minėjau, šiam straipsniui reikia papildymo, o apskritai šį įrašą norisi matyti gyvą, todėl bet kurio skaitytojo komentarai, klausimai ar pastebėjimai yra labai laukiami. Nepatingėkite parašyti bent trumpos žinutės apie tai, kad ryžotės operacijai, pasidalinti, kokie jūsų rezultatai, nes tik objektyvi kiekvieno žmogaus nuomonė gali padėti apsispręsti daugeliui abejojančiųjų. Tuo tarpu pats per šiuos praėjusius du mėnesius nuomonės lazerinių korekcijų tema nepakeičiau: nors gijimas, kaip minėjau, po LASEK procedūros man užsitęsė palyginti ilgai, o regėjimas dešiniąja akimi širdies gilumoje lyg ir kėlė nerimą, šios savaitės vizitas pas gydytoją nudžiugino. Paaiškėjo, kad abiejomis akimis atskirai matau pilną lentelę, o kartu – net už apatinės linijos ribų. Šiek tiek skirtingas regėjimas kaire bei dešine akimis gali būti paaiškinamas ne prastesniu dešiniosios atsistatymu, o lūkesčius pranokusiu kairiosios akies pasitaisymu. Bet kokiu atveju, galutinės išvados apie atsinaujinusį regėjimą gali būti daromos praėjus pusmečiui po operacijos (tuomet nelieka jokių žymių, bylojančių apie chirurginę intervenciją), o dabar ant medicininio išrašo matomi skaičiai kalba patys už save. Taip pat labai nudžiugino puikios naujienos iš aviacijos medicinos skyriaus – toks regėjimas ir lazerinė korekcija nesukliudė rankose laikyti pirmos klasės sveikatos pažymėjimo, beje, šį kartą – jau be įrašų ties apribojimų skiltimi. Nuostabu, kai bet kokie su sveikata ir bendra fizine ar psichologine savijauta susiję apribojimai dingsta ne tik iš oficialių dokumentų, bet ir iš gyvenimo knygos puslapių...